Augdama buvau tylus, nedrąsus priemiesčio vaikas, kuris geriau sutarė su knygomis, nei su klasės draugais. Daug skaičiau, svajojau ir laukiau, kol greičiau užaugsiu. Norėjau daryti “ką noriu”. Užaugau! Vis dar svajoju, fantazuoju, bet ne visada darau, ko širdis pageidauja, nes, kaip mama mokė, dar yra žodis “reikia”!
Mano vaikystė buvo spalvota, o galva – nuotykių ir fantazijų prikimšta. Geriausiai pamenu tris svajones, kurias įkvėpė pasakos ir pačio gyvenimo įtakoti “trūkumai”.
Pirma svajonė.
Ar pamenate tuos storus “Otto” katalogus, kuriuose būdavo visko nuo drabužių iki interjero detalių? Labai mėgdavau juos vartyti ir žaisdavau tokį žaidimą: versdavau puslapį ir iš jo išsirinkdavau labiausiai patinkantį drabužį ar daiktą, įsivaizduodama, kad jį jau turiu arba galiu turėti. Turėti galėjau ne viską, bet žaidimo metu “burtų lazdelė” buvo mano rankose. Gerai pagalvojus, ši svajonė išsipildė. Galiu atsidaryti bet kurią internetinę parduotuvę, keliais paspaudimais išsirinkti patinkančius daiktus ir juos įsigyti. Tačiau žinojimas, kad “galiu” dažnai nusveria “noriu” ir tuomet suprantu, kad man laimė – kuo mažiau daiktų ar drabužių.
Antra svajonė.
Ar žinote pasaką apie stebuklingą staltiesę, kurią išskleidus, galėdavai prašyti bet kokio maisto ir jis akimirksniu atsirasdavo iš niekur. Apie šį reikalą svajojau vaikystėje, kai skanėstų ir desertų parduotuvėse buvo mažai ir tekdavo tenkintis kukliais, naminiais prasimanymais, kurie šiuolaikiniam žmogui atrodytų baisiai varganai. O dabar, kai namuose laukia vyras ir vaikai, tokia staltiesė būtų didžiulis stebuklas, išgelbėjantis mane nuo nesibaigiančių puodų reikalų. Ar ši svajonė įgyvendinta? Dar ne! Ir alternatyvų ne per daugiausiai. Maitintis kavinėse – ne išeitis, samdyti namų virėją – papildomos išlaidos ir svetimas žmogus namuose. Turbūt ateityje, kai maitinsimės kapsulėmis ar maistu iš “automatų”, galėsiu įsivaizduoti, kad tai ta pati “stebuklinga balta staltiesė”. O gal atvirkščiai, daug ką galėsiu atiduoti už naminių barščių dubenį.
Trečia svajonė.
Šita maža, romaus būdo mergaitė jau svajojo apie teleportaciją! Apie ją tuomet nė nenutuokiau, tik dabar galiu tai įvardinti. Iš mokyklos į namus vedė tiesus kaip styga pilko asfalto kelias, prie kurio intymiai prisiglaudęs šliejosi tokio pat tiesumo pusantro kilometro šaligatvis. Man juo eiti pėsčiomis buvo tikra kančia, nes autobusas dažnai nuvažiuodavo tuo metu, kai baigdavosi paskutinė pamoka. Kai grįžinėdavau viena, įsivaizduodavau, kaip kelio pradžioje užsimerkiu, o po minutės, atsimerkusi, jau stoviu prie namų durų. Stebuklas, deja, neįvykdavo ir į kiemą mane atnešdavo mano pačios kojos. Gerai jau gerai, jei ne teleportacija, tai bent jau skraidantis automobilis! Apie jį svajoju iki šiol.
Paskutinį kartą tuo asfaltu ėjau vieną šiltą birželio popietę. Tiesa, ne ėjau, o skridau kaip ant sparnų, ką tik išlaikiusi paskutinį mokyklos baigiamąjį egzaminą. Man tuoj turėjo sukakti aštuoniolika, o prieš akis jau sklandė laisvės ir naujo gyvenimo miražas.
Prabėgo 20 metų! Svajonės pildėsi arba dužo į šipulius, skalaujamos sūrių ašarų. Tai buvo gyvenimas! O aš išmokau ir supratau svarbią tiesą – norint turėti, svajoti neužtenka, reikia daryti! Šiandien aš esu tai, ką nuveikiau ir išmokau, ir tai, ką darau dabar! Įdomu, apie ką svajos mano vaikai?!.
.
.