Spalvoti vaikystės karoliai. Iš kur atsiranda svajonės?

Augdama buvau tylus, nedrąsus priemiesčio vaikas, kuris geriau sutarė su knygomis, nei su klasės draugais. Daug skaičiau, svajojau ir laukiau, kol greičiau užaugsiu. Norėjau daryti “ką noriu”. Užaugau! Vis dar svajoju, fantazuoju, bet ne visada darau, ko širdis pageidauja, nes, kaip mama mokė, dar yra žodis “reikia”!

Mano vaikystė buvo spalvota, o galva – nuotykių ir fantazijų prikimšta. Geriausiai pamenu tris svajones, kurias įkvėpė pasakos ir pačio gyvenimo įtakoti “trūkumai”.

behind-me-childhood-memories-photography5-900x720

Pirma svajonė.

Ar pamenate tuos storus “Otto” katalogus, kuriuose būdavo visko nuo drabužių iki interjero detalių? Labai mėgdavau juos vartyti ir žaisdavau tokį žaidimą: versdavau puslapį ir iš jo išsirinkdavau labiausiai patinkantį drabužį ar daiktą, įsivaizduodama, kad jį jau turiu arba galiu turėti. Turėti galėjau ne viską, bet žaidimo metu “burtų lazdelė” buvo mano rankose. Gerai pagalvojus, ši svajonė išsipildė. Galiu atsidaryti bet kurią internetinę parduotuvę, keliais paspaudimais išsirinkti patinkančius daiktus ir juos įsigyti. Tačiau žinojimas, kad “galiu” dažnai nusveria “noriu” ir tuomet suprantu, kad man laimė – kuo mažiau daiktų ar drabužių.

Antra svajonė.

Ar žinote pasaką apie stebuklingą staltiesę, kurią išskleidus, galėdavai prašyti bet kokio maisto ir jis akimirksniu atsirasdavo  iš niekur. Apie šį reikalą svajojau vaikystėje, kai skanėstų ir desertų parduotuvėse buvo mažai ir tekdavo tenkintis kukliais, naminiais prasimanymais, kurie šiuolaikiniam žmogui atrodytų baisiai varganai. O dabar, kai namuose laukia vyras ir vaikai, tokia staltiesė būtų didžiulis stebuklas, išgelbėjantis mane nuo nesibaigiančių puodų reikalų. Ar ši svajonė įgyvendinta? Dar ne! Ir alternatyvų ne per daugiausiai. Maitintis kavinėse – ne išeitis, samdyti namų virėją – papildomos išlaidos ir svetimas žmogus namuose. Turbūt ateityje, kai maitinsimės kapsulėmis ar maistu iš “automatų”, galėsiu įsivaizduoti, kad tai ta pati “stebuklinga balta staltiesė”. O gal atvirkščiai, daug ką galėsiu atiduoti už naminių barščių dubenį.

Trečia svajonė.

Šita maža, romaus būdo mergaitė jau svajojo apie teleportaciją! Apie ją tuomet nė nenutuokiau, tik dabar galiu tai įvardinti. Iš mokyklos į namus vedė tiesus kaip styga pilko asfalto kelias, prie kurio intymiai prisiglaudęs šliejosi tokio pat tiesumo pusantro kilometro šaligatvis. Man juo eiti pėsčiomis buvo tikra kančia, nes autobusas dažnai nuvažiuodavo tuo metu, kai baigdavosi paskutinė pamoka. Kai grįžinėdavau viena, įsivaizduodavau, kaip kelio pradžioje užsimerkiu, o po minutės, atsimerkusi, jau stoviu prie namų durų. Stebuklas, deja, neįvykdavo ir į kiemą mane atnešdavo mano pačios kojos. Gerai jau gerai, jei ne teleportacija, tai bent jau skraidantis automobilis! Apie jį svajoju iki šiol.

Paskutinį kartą tuo asfaltu ėjau vieną šiltą birželio popietę. Tiesa, ne ėjau, o skridau kaip ant sparnų, ką tik išlaikiusi paskutinį mokyklos baigiamąjį egzaminą. Man tuoj turėjo sukakti aštuoniolika, o prieš akis jau sklandė laisvės ir naujo gyvenimo miražas.

Prabėgo 20 metų! Svajonės pildėsi arba dužo į šipulius, skalaujamos sūrių ašarų. Tai buvo gyvenimas! O aš išmokau ir supratau svarbią tiesą – norint turėti, svajoti neužtenka, reikia daryti! Šiandien aš esu tai, ką nuveikiau ir išmokau, ir tai, ką darau dabar! Įdomu, apie ką svajos mano vaikai?!.

.

.

Tekstas yra Jurgitos Lenart, kopijuoti ar spausdinti be leidimo draudžiama.

Use Facebook to Comment on this Post

Continue Reading

Kaip (ne) tapti „greito maisto“ vartotoju mokantis anglų kalbos?

Kaip pasakyti „NE“, mes visi žinome ir tai esame puikiai įvaldę. Dar mokame pasakyti „NORIU“, bet tuo viskas ir baigiasi. O kaip ir kada  ištarti sau tikrą, nuoširdų „TAIP“ – štai čia ir yra ta sritis, kurios vengiame ir kurią dažnai nurašome, bet  savaitgalio proga būtent apie „TAIP“ ir verta pagalvoti. Turiu omenyje ne tą, viską pateisinantį „taip“, kuris lygu „galima“ – dar vienas desertas, dar viena filmo serija, o tą „TAIP“, kuriuo pradedate save iš tikrųjų vertinti ir baigiate kabinti sau ant ausų makaronus arba  klijuoti „nemoku“ bei „nesiseka“ etiketę.

tavo-situacijapriklauso-nuopoziurio-i-ja

Pažiūrėkite:

  1. Nemoku anglų kalbos!  – Netikiu, vis tiek kažkiek mokate!
  2. Niekada idealiai/ puikiai neišmoksiu anglų kalbos! – O jums reikia „puikiai“ ar tiek, kad kalba jums tarnautų kaip įrankis ir galėtumėte susikalbėti, skaityti knygas ir žiūrėti filmus anglų kalba? Išduosiu paslaptį, kalba yra kintantis organizmas, ir net anglų kalbos mokytojai mokosi šios kalbos visą gyvenimą. Todėl, mano manymu, svarbiausia domėtis, mokytis, naudoti, dar šiek tiek pasimokyti ir teigiamai apie save galvoti. Kai bus galimybė į galvą įsiūti anglų kalbos „chip‘ą“, tada ir mokėsime  tą anglų kalbą idealiai.
  3. Mokausi, mokausi, o vis tiek nieko neprisimenu! – Tikiu ir suprantu! Taip dažnai nutinka, jeigu kalbą naudojate tik 1-2 kartus per savaitę, pamokos metu, o visur kitur dominuoja jūsų mother tongue (gimtoji kalba). Dar taip gali nutikti, jeigu esame „fast food“ vartotojai – „maistas“ čia pavartotas perkeltine prasme, bet mintis ta, kad jeigu viską darome (per) greitai ar per daug darbų vienu metu – elgiamės nepagarbiai/netinkamai su anglų kalba, kalbos mokymusi ir netgi pačiu savimi, as a result  neskiriame tinkamo dėmesio kalbos detalėms ir jų deramai neužfiksuojame. Įjungiam autopilotą, nes darome ar galvojame apie dar kažką, atsakome, parašome ir pamirštame. O realiai, tik nuoseklus darbas ir dėmesys duoda vaisių. Pvz.,  jeigu jūsų atmintis regimoji, verta skaityti knygas, ranka perrašyti frazes ar tekstus. Padeda laiškų rašymas, jeigu kalbėti nedrąsu, bet išdrįsti kalbėti reikia. O pats geriausias, tik ne visiems „įkandamas“ būdas išmokti kalbą – mokyti jos kitą žmogų (vaiką, tėtį ar draugą) – tada esi priverstas 100 kartų patikrinti informaciją, taisykles, paieškoti pavyzdžių. Patikėkit,  tokias pamokas prisiminsite visą gyvenimą.

Svajonė ir liks svajone, jeigu jos nepaversite tikslu. Pasakymas „noriu“ nieko nereiškia. Tik tada , kai NORIU lygu DARAU, magic begins. Jūs esate ne tik tai, ką valgote, jūs esate tai, ką darote.

Geriau kasdien vienas micro žingsnis į priekį, negu visokie nereikalingi ir nepagarbūs atsikalbėjimai savo personos adresu. Linkiu atrasti drąsos tam tikrajam„taip“.

Daugybė naudingos medžiagos laukia jūsų čia https://www.facebook.com/anglukalbosmokytoja/

Use Facebook to Comment on this Post

Continue Reading